Dvasinės Praktikos krizių Metu

Šiame žmonijos kelionės posūkyje mokslas ir dvasingumas susilieja, ir mes galime įžvelgti naujas gyvybę palaikančios civilizacijos galimybes. Tačiau viskas klostosi nelengvai. Viena didžiulė katastrofa seka kitą. Ekonominės, politinės ir ekologinės sistemos tampa nevaldomos, ką Davidas Kortenas taikliai vadina „Didžiuoju iširimu“.

Kai kilimas vis labiau traukiamas iš po kojų, lengva panikuoti, o dar lengviau tiesiog užsisklęsti savyje. Šios dvi instinktyvios reakcijos – panika ir paralyžius – yra pakelės grioviai, ribojantys mūsų kelią į gyvą ateitį. Įkliūti į bet kurią iš jų yra didžiausias iš visų pavojų, su kuriais susiduriame, nes jie numalšina širdį ir sutrikdo protą. Jei kada nors mums ir reikėjo dvasinių praktikų ir disciplinų, kad išliktume budrūs ir susitelkę, tai dabar.

Didžiausia dovana, kurią galime padovanoti savo pasauliui, yra mūsų budrumas ir dėmesingumas. Kas gali mums padėti tai padaryti? Čia, remiantis senovės religijomis ir Žemės išminties tradicijomis, pateikiu keletą praktikų, kuriomis išmokau pasikliauti.

1. Kvėpuokite

Mūsų draugas kvėpavimas visada su mumis. Kai atkreipiame dėmesį į jo tėkmę, jis sujungia protą su kūnu ir vidinį pasaulį su išoriniu. Sąmoningas įkvėpimas ir iškvėpimas gali jus sutelkti ir stabilizuoti.

„Pajuskite, kaip jūsų kvėpavimas sukuria daugiau erdvės aplink jus“, – rašo poetas Rilke.

„Gryni, nuolatiniai mainai su viskuo, kas yra, tėkmė ir priešprieša ten, kur ritmiškai mes atsirandame.“

Atkreipkite dėmesį, kad ne jūs kiekvieną kartą nusprendžiate, ar iškvėpti, ar įkvėpti; veikiau jūs kvėpuojate. Jus įkvepia gyvybė. Kaip ir visi kiti gyvūnai bei augalai, didžiuliais abipusiškumo ritmais. Pajuskite, kaip tas tinklas jus įkvepia ir palaiko.

Jaučiamas materijos/energijos tekėjimas suteikia tam tikrą lengvumą ir atveria mus informacijos tekėjimui. Tai sumažina mūsų įprastą apsaugą nuo nerimą keliančios informacijos ir pradeda atblokuoti grįžtamojo ryšio kilpas, kad galėtume aiškiau suvokti, ką patys sukėlėme.

2. Ateikite iš dėkingumo

Degant atogrąžų miškams ir nykstančiam planktonui vis labiau mažinant mūsų deguonies tiekimą, kiekvienas įkvėpimas atrodo vis brangesnis. Dėkingumas už šią brangią dovaną skatina mus veikti, saugotis.

Su dėkingumu patvirtiname savo prigimtinę teisę būti čia, Žemėje, apdovanotais savirefleksyvia sąmone, galia rinktis. Būti čia solidarumoje vieni su kitais. Būti gyva, neatsiejama, palaiminta šios gyvosios Žemės dalimi.

Turime puikių dėkingumo mokytojų tarp čiabuvių visame pasaulyje, ypač Amerikos indėnų. Kiekviename Šešių Tautų konfederacijos Haudenosaunee tarybos posėdyje padėkos kalba yra „žodžiai, kurie yra svarbiausi už viską“. Kiekvieną kartą ištariami iš naujo su spontaniškomis variacijomis, šie žodžiai reiškia ne tik „padėką“, bet ir „sveikinimus“ kiekvienai būtybei ir gamtos pasaulio elementui, kuriuos jie gerbia. Manau, kad ši praktika yra orumo ir savigarbos, išgyvenusios šimtmečius trukusį atėmimą ir pažeminimą, pagrindas.

Kai pritaikome šią praktiką savo gyvenime, tarkime, kiekvienos dienos pradžioje ir pabaigoje, ar net į susitikimus, atrandame du dalykus. Pirma, dėkingumas nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Antra, dėkingumas yra revoliucinis veiksmas. Padėdamas mums suvokti, kiek daug jau turime, jis padeda išsivaduoti iš vartotojiškos visuomenės gniaužtų.

3. Gerbkite savo skausmą pasauliui

Mes sielvartaujame. Visa tai, kas daroma gamtos pasauliui ir mūsų bendro gyvenimo socialinei struktūrai, sukelia ir baimę, ir pyktį. Šios reakcijos yra natūralios ir sveikos. Jei jų atsisakome, suluošiname savo gyvybingumą ir intelektą.

Taigi, verčiau lenkiamės jiems. Kai jumyse kyla skausmas dėl pasaulio, atpažinkite jį ir stabtelėkite. Sustokite ir įkvėpkite, tarsi atlaisvindami jam vietos, tarsi leisdami tam skausmui tekėti per jūsų širdį. Supraskite, kad galite kentėti kartu su savo pasauliu. Kentėjimas kartu yra tiesioginė užuojautos reikšmė. Tai neabejotinas mūsų tarpusavio ryšio, iš tiesų, mūsų neišvengiamo tarpusavio egzistavimo įrodymas.

„Nėra sąmonės gimimo be skausmo“, – sakė Carlas Gustavas Jungas. Mūsų skausmas dėl pasaulio išlaisvina mus iš atskirties iliuzijos. Jis atlieka pagrindinį vaidmenį gimstant kolektyvinei sąmonei, kuri gali būti vienintelis mūsų laikų pasaulinės krizės sprendimas.

4. Pasinaudokite geranoriškumo galia

Metta arba mylintis gerumas yra budistinė meditacija veiksme, kurią daugelis šiandien laiko nuostabiai veiksminga. Ji padeda išsklaidyti baimę ir blogą valią, taip pat ugdo rūpestį ir supratimą.

Ši praktika neveikia kaip miglotas, permatomas jausmas, o kaip gana tikslių kiekvieno žmogaus ketinimų seka. Pavyzdžiui, viena tradicinė Birmos praktika yra keturių dalių, tokių kaip ši:

Tegul (konkretus asmuo) nepatiria fizinių kančių.

Tegul jis/ji bus laisvas/a nuo psichinių kančių.

Tegul jis/ji būna laisvas/a nuo konfliktų.

Tegul jis/ji džiaugiasi lengva ir gera savijauta.

Svarbu tai taikyti ir sau („Tegul būnu laisvas nuo psichinių kančių“ ir pan.). Skatinamos variacijos („Tegul jis/ji gali laisvai lavinti savo proto grožį.“). Ši praktika, kai taikoma, negali egzistuoti kartu su baime.

5. Gyvenkite didesniuose laiko laukuose

Šiandien su laiku susiejame save tokiu būdu, kuris neabejotinai unikalus žmonijos istorijoje. Auganti ekonomika ir nanotechnologijos reikalauja žaibiškai priimamų sprendimų dėl trumpalaikių tikslų, atitraukdamos mus nuo gamtos ritmų, praeities ir ateities. Tiek mūsų protėvių palikimas, tiek mūsų palikuonių poreikiai mums tampa vis mažiau realūs.

Šis santykis su laiku nėra įgimtas. Per visą istoriją vyrai ir moterys sunkiai dirbo, aukodamiesi asmeniškai, kad ateities kartoms paliktų meno ir mokslo paminklus, kurių patys nebūtų pamatę užbaigtų per savo gyvenimą. Ir per istorijas bei ritualus jie pagerbė tuos, kurie gyveno anksčiau.

Mes taip pat galime praplėsti savo gyvenimo laikinį kontekstą. Kad mums tai padėtų, kosmologija ir evoliucijos mokslai dabar siūlo plačias praeities perspektyvas. Kalbant apie ryšį su ateitimi, branduolinės atliekos dabar mums leidžia pasiekti dešimt tūkstančių kartų. Mūsų veiksmų pasekmės (mūsų karma) pasireiškia geologiniu laiko mastu.

Mūsų moralinė vaizduotė yra esminė priemonė, atverianti mus laiko, kuriam priklausome, gelmėms ir platumams. Išplėskite ją tiek pirmyn, tiek atgal. Atverkite savo proto akis milžiniškai gyvenimo kelionei mūsų planetoje, medituodami apie savo ranką. „Pamatykite“ jos evoliucinę raidą, vieną gyvybės formą prie kitos nuo jos ištakų kaip peleko pirmapradėse jūrose. Joje taip pat įžvelkite nesuskaičiuojamas žmonių rankų kartas, kurių užduotys ir įgūdžiai suformavo mūsų pasaulį.

Pakvieskite ateities žmones į savo sąmonę. Pajuskite savo troškimo stiprumą, kad jie rastų švarų orą kvėpuoti, vandenį atsigerti, medžius, viršutinį dirvožemio sluoksnį. Pabandykite paprašyti jų patarimo darbuose, kuriuos reikia atlikti dabar. Ir, tikiuosi, kad jums patiks tiek pat, kiek ir man, įsivaizduokite žmogų, gyvenantį po šimtmečio ar dviejų (galbūt giminaitį, o gal ir ne), kuris gali matyti laiką atgal ir mato jus šiuo jūsų gyvenimo momentu. Ir tada parašykite sau laišką nuo šio ateities žmogaus.