Atjautos Matymo Menas Ir Disciplina

MENAS IR DISCIPLINA MATYTI ATJAUTAI
C. PAUL SCHROEDER

Šis C. Paulo Schroederio straipsnis yra pritaikyta skyriaus ištrauka iš „Praktika daro tikslą: šešios dvasinės praktikos, kurios pakeis jūsų gyvenimą ir pakeis jūsų bendruomenę“, kurią paskelbė „Hexad Publishing“, 2017 m. rugsėjį.

Visoje mūsų tautoje, visame pasaulyje požiūrių poliarizacija didėja. Žmonės iš skirtingų politinio koridoriaus pusių žiūri į tuos pačius faktus ir daro radikaliai skirtingas išvadas. Priešingos stovyklos surenka tas pačias informacijos dalis į skirtingas nuotraukas, tada puola viena kitą, šaukdamos: „Matai? Matai? Štai įrodymas, kad mes teisūs, o jūs klystate! Mes vis labiau traukiamės vienas nuo kito, o įtemptas mūsų demokratijos audinys pradeda trūkinėti.

Tačiau ši dinamika neapsiriboja politikos sfera. Tai pasireiškia net intymiausiuose mūsų santykiuose. Bendraudamas su artimiausiais žmonėmis dažnai galvoju: „Tu taip aiškiai klysti – kodėl tu to nematai? arba „Turiu teisę pykti po to, ką tu padarei“, arba „Jei tik pasinaudotum mano patarimu, tau būtų daug geriau“. Dažniausiai taip nutinka todėl, kad kuriu istorijas, kad pagrįstų savo prielaidas, selektyviai sudėliodamas detales į man tinkantį paveikslą. Ir kai šioms istorijoms kyla iššūkių, aš kišau į kulnus ir ginčijuosi su žmonėmis, kuriuos myliu.

Pranašai ir išminčiai per visas kartas sutarė dėl vieno dalyko: tai, kaip matai, lemia tai, ką matai ir nematai. Taigi, jei norime išgydyti susiskaldymą savo šalyje ir savo namuose, turime išmokti žiūrėti nauju būdu.

Dvasinė gailestingo matymo praktika leidžia mums sukurti erdvę kitokioms istorijoms, nei mūsų, ir sužadinti smalsumą bei nuostabą žmonėms, kurie pasaulio nemato taip, kaip mes. Tai pirmoji iš šešių praktikų, aprašytų mano naujoje knygoje „ Praktika daro TIKSLĄ: šešios dvasinės praktikos, kurios pakeis jūsų gyvenimą ir pakeis jūsų bendruomenę“ . Toliau pateikta ištrauka yra trumpas įvadas į gailestingą matymą su keletu praktinių pasiūlymų, kaip tuoj pat pradėti juo naudotis.

KAIP PRAKTIKTI UŽJAUTĄ MATYMĄ

Norint užbaigti sprendimo ciklą, reikia gailestingo matymo, pirmosios ir svarbiausios iš šešių dvasinių praktikų. Užjaučiantis matymas – tai nuolatinis įsipareigojimas žiūrėti į save ir kitus su visišku ir besąlygišku sutikimu – be jokių išimčių. Štai pagrindiniai žingsniai:

1. Pastebėkite savo diskomfortą. Atkreipkite dėmesį, kai kas nors verčia jaustis nepatogiai arba atrodo skausminga, negraži, nuobodu ar erzina. Nebandykite nieko taisyti ar keisti. Tiesiog pastebėkite tai.

2. Sustabdykite savo sprendimus. Atsispirkite polinkiui nedelsiant nuspręsti, ar kažkas yra teisinga, ar neteisinga, ar jums tai patinka, ar nepatinka. Neverskite kaltės ir nedarykite gėdos nei savęs, nei kitų.

3. Susidomėkite savo patirtimi. Pradėkite domėtis savimi ir kitais. Pavyzdžiui, pabandykite paklausti: „Įdomu, kodėl tai mane taip trikdo? arba „Įdomu, kaip tai tau?

4. Pažvelkite giliai su ketinimu suprasti. Savo patirtį vertinkite lanksčiai ir stenkitės išlikti atviri naujai informacijai ir alternatyviems paaiškinimams.

DU ATJAUTOJANČIO MATYMO JUDĖJIMAI

Pirmasis judesys: skirtumo pripažinimas

Užjaučiantis matymas turi du judesius, kurie abu yra užkoduoti visuotiniame dvasiniame nurodyme, kurį žinome kaip auksinę taisyklę: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi vietoje jų. Pirmasis užuojautos matymo judėjimas yra skirtumo tarp savęs ir kitų žmonių pripažinimas. Tai reiškia, kad į kitus reikia žiūrėti kaip į kitus – jie yra atskiri asmenys, turintys savo unikalią patirtį, pageidavimus ir ambicijas.

Dėmesys mūsų skirtumams iš pradžių gali atrodyti prieštaringas, nes dažniausiai manome, kad užuojauta kažkaip ištrina skirtumą tarp mūsų ir kitų. Bet jei aš nepripažinsiu ir negerbsiu skirtumo tarp manęs ir jūsų, primesiu jums savo įsitikinimus, vertybes ir tikslus ir įsitrauksiu į jūsų pasirinkimų rezultatus. Elgsiuos taip, lyg mano istorija būtų ir tavo istorija. Kai aš bandau kontroliuoti kitų žmonių elgesį ar valdyti jų sprendimus, tai priimu kaip ženklą, kad man sunku atsiriboti nuo jų. Kai pastebiu, kad tai vyksta, man naudinga kartoti sau šią paprastą mintį: „Tai, kas apie tave, yra apie tave, o kas apie kitus žmones – apie juos“. Sužinojau, kad tol, kol tai turiu omenyje, gyvenimas man ir aplinkiniams žmonėms būna daug paprastesnis.

Atpažinti skirtumą tarp savęs ir kitų yra ypač svarbus įgūdis, kai kalbama apie auklėjimą. Kaip tėvas, aš nuolat stengiuosi neprimesti savo norų ir tikslų savo vaikams. Man taip lengva pernelyg su jais susitapatinti ir jų sėkmę ar nesėkmę laikyti apie mane. Didžioji dalis vaikų ir jų tėvų konfliktų kyla dėl to, kad tėvai nepripažįsta skirtumo tarp savęs ir savo vaikų. Svarbu visada atsiminti, kad mūsų vaikai turi savo siekius ir gyvenimo trajektoriją – ir jie gali labai skirtis nuo mūsų pačių.

Antrasis judėjimas: vaizduotės šuolis

Kai pripažįstame ir priimame skirtumą tarp savęs ir kitų, tai natūraliai sukelia smalsumą apie jų patirtį. Tai veda prie antrojo gailestingo matymo judėjimo: mes darome vaizduotės šuolį per mus skiriančią ribą. Šis vaizduotės šuolis yra drąsus smalsumo ir kūrybiškumo aktas. Užuot primetęs savo vertybes ir įsitikinimus kažkam kitam, pradedu domėtis to žmogaus motyvacija, norais ir emocijomis. Atsistojau į kito žmogaus vietą, užduodamas klausimą: „Jei būčiau šis žmogus šioje situacijoje, ką galvočiau, kaip jausčiausi ir kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi?

Kai darau vaizduotės šuolį į kažkieno situaciją, pastebiu savo polinkį priimti sprendimus beveik automatiškai. Smalsumas ir nuostaba yra iš esmės nesmerkiantis požiūris į pasaulį. Pastebiu, kad tiesiog negaliu priimti sprendimo mintyse ir tuo pat metu būti tikrai smalsu apie kitą žmogų. Esant smalsumui, sprendimai pūpso kaip muilo burbulai. Kai tik pradedu domėtis kažkieno patirtimi, nustoju pasirinktinai rinkti informaciją, kad palaikyčiau savo išankstines idėjas. Užuot galvojęs, kad supratau kitą žmogų, matau tą žmogų kaip paslaptį. Atradimų mąstysenos įtraukimas padeda išvengti sprendimų ir išlikti lankstiems, atviriems ir suinteresuotiems.

ATJAUTA IR TIKSLAS

Atjautos matymo praktika mums visų pirma primena, kad mūsų istorija nėra istorija. Yra didesnė tikrovė, kurios didesnį vaizdą matome tik labai mažą dalį. Tokiu būdu gailestingas matymas sujungia mus su Tikslu, priklausymo kažkam, be galo didesniam už mus pačius, patyrimu. Kai praktikuojame gailestingą matymą, suprantame, kad mūsų gyvenimas yra susipynęs su istorija, daug didesne nei mūsų pačių. Atskleisti šį ryšį tarp mūsų yra tarsi įsijungti į galingą gausaus gyvybingumo ir džiaugsmo srovę.

Kita vertus, sprendimai atitraukia mus nuo Tikslo, klaidingai teigdami, kad tai, ką matome, yra viskas. Tai leidžia mums lengvai kaltinti kitus dėl to, ką mes suvokiame kaip jų trūkumus ar blogus pasirinkimus. Sprendimai atima mūsų laiką, energiją ir dėmesį. Jie verčia mus eikvoti šias neįkainojamas prekes kurdami klaidingus pasakojimus. Jei galėtume matyti visą vaizdą – arba visą žmogų –, kitų žmonių elgesys tikriausiai mums būtų daug prasmingesnis nei dabar. Kuo daugiau žinau apie kažkieno istoriją, tuo lengviau man priimti tą žmogų tokį, koks jis yra, net jei jo veiksmai man atrodo sunkūs ar varginantys. Taigi, jei man sunku užjausti kažkam kitam, priimu tai kaip ženklą, kad tiesiog nežinau visos istorijos. Aš nematau bendro vaizdo.

Norėdami gauti daugiau informacijos apie knygą ir šešias praktikas, apsilankykite www.sixpractices.com .