Atsisveikinimo Barsukas

Autorių teisės priklauso „Mulberry Books“, 1992 m.

Ar kada nors skaitėte „Barsuko atsisveikinimo dovanas“? Joje pasakojama apie seną Barsuką, kuris žino, kad greitai mirs, ir nerimauja, kaip jo draugai Kurmis, Varlė, Lapė ir Triušis susidoros su jo išvykimu, kai jis nueis „Ilguoju tuneliu“. Likusi šios gražiai iliustruotos knygos dalis sukasi apie jaudinančius ir kūrybingus būdus, kuriais Barsuko draugai brangina jo palikimą ir susidoroja su netektimi.

Tai viena iš mano mėgstamiausių vaikiškų knygų, ir ji užima ypatingą vietą mano širdyje, nes ji pirmą kartą man buvo perskaityta naktį prieš mano motinos mirtį. Ji buvo talentinga psichoterapeutė, beveik 30 metų dirbusi su nepagydomai sergančiais pacientais ir jų gedinčiais vaikais, o už indėlį į paliatyviosios pagalbos sritį gavusi Prancūzijos garbės legiono ordiną. Tačiau paskutinę savo gyvenimo dieną ji pati gulėjo komos būsenos toje pačioje didelėje Paryžiaus ligoninėje, kurioje iki gyvenimo pabaigos lydėjo daugelį kitų. Ji mirė nuo kasos vėžio.

Tą vakarą abi su seserimi buvome šalia mamos, puikiai žinodamos, kad tai gali būti paskutinis atsisveikinimas. Beveik visi, kurie ją gerai pažinojo, jau buvo atvykę atsisveikinti per pastarąsias kelias savaites, bet mes vis dar laukėme paskutinio lankytojo. Viena iš mamos mokinių tą pačią dieną anksčiau parašė mums laišką, prašydami leidimo paskutinį kartą aplankyti savo mylimą mokytoją ir atsisveikinti asmeniškai. Žinojau, kaip tai jai svarbu, nes prieš kelias dienas ji parašė jaudinantį el. laišką, kuriame papasakojo, kokį didelį poveikį mama turėjo jos gyvenimui tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Taigi, nekantraudami laukėme susitikimo su ja. Jai atvykus ir mus pasveikinus, ji tyliai atsisėdo prie mamos lovos ir pradėjo su ja kalbėtis, tarsi būtų visiškai pabudusi ir šalia. Nei aš, nei sesuo nenustebome. Taip mama visada mokė elgtis su visais, esančiais komoje: „visada manyk, kad jie gali tave puikiai girdėti, ir kreipkis į juos tiesiogiai“.

Taigi, labai meiliu balsu ši jauna moteris, vardu Izabelė, pasakė mūsų mamai, kad daug galvojo apie tai, ką labiausiai norėjo jai pasakyti. Ir ji padėkojo jai už visas dovanas, kurias ji iš jos gavo per daugelį metų. Jos sąrašas buvo labai jaudinantis. Ji netgi įvertino tai, kaip mūsų mama elgėsi su ligoninės personalu. Šioje didelėje ligoninėje, kurioje ji daugelį metų dirbo psichologijos direktore, ji pažinojo kiekvieną darbuotoją vardu. Ir ji visada galėdavo juos pasveikinti asmeniniu klausimu, susijusiu su kažkuo, ką ji žinojo apie jų gyvenimą (jų vaikus, jų viltis, jų rūpesčius). Ji kreipdavosi į chirurgus, slaugytojus, registratorius ir valytojus su vienoda pagarba ir rūpesčiu. Tai padarė didelį įspūdį Izabelei, kuri tą vakarą mums pasakė, kad stengiasi kuo geriau išmokti ir prisiminti visų ligoninėje, kurioje dabar dirba, dirbančių žmonių vardus.

Išreiškusi dėkingumą, Izabelė pasakė mamai, kad atsinešė „Barsuko atsisveikinimo dovanas“, manydama, kad galbūt norėtų dar kartą išgirsti šią istoriją. Prieš tęsdama, ji atsisuko į mane ir mano seserį ir paaiškino, kad tai istorija, kurią mūsų mama dažnai skaitydavo netektį išgyvenantiems vaikams savo terapijos praktikoje. Be to, tai knyga, kurią ji entuziastingai rekomendavo jaunesniems terapeutams, kurie mokėsi pas ją. Mama per daugelį metų mums buvo perskaitiusi nesuskaičiuojamą daugybę vaikiškų knygų tuo šiltu ir jausmingu balsu, kuris dabar nutilo. Ji buvo magiška pasakotoja. Tačiau nei aš, nei mano sesuo niekada nebuvome girdėję šios konkrečios istorijos.

Taigi, tokiomis aplinkybėmis gavome netikėtą dovaną – pirmą kartą išgirdome Barsuko istoriją. Nors tuo metu mes su jaunesniąja seserimi jau buvome suaugusios (atitinkamai 38 ir 40 metų), kartu buvome ir gedintys vaikai. Klausydamiesi švelnaus Izabelės pasakojimo balso, negalėjome atsikratyti jausmo, tarsi mama kažkaip būtų radusi būdą pasidalinti su mumis šia paskutine istorija, padėti mums susidoroti su jos išvykimu. Tai buvo giliai jaudinanti patirtis ir netikėta atsisveikinimo dovana, už kurią visada būsiu dėkinga. Prancūzų kalba knyga vadinasi „Au Revoir Blaireau“ (t. y. Atsisveikink, Barsuk). Ir tai buvo patys paskutiniai žodžiai, kuriuos pašnibždėjau mamai į ausį prieš palikdama ją nakčiai. Ji mirė kitą dieną auštant, apsupta taip gerai pažįstamo naktinio personalo.

Nuo to laiko daug kartų skaičiau ir perskaičiau „Badger's Parting Gifts“ tiek prancūzų, tiek anglų kalbomis, viena ir draugams. Ir man patinka dovanoti knygos egzempliorius. Tai vienas iš būdų, kuriuo mėgstu pagerbti savo motinos atminimą ir kai kurias jos atsisveikinimo dovanas, įskaitant gilią meilę vaikiškoms knygoms, kurią paveldėjau iš jos.

Jei pažįstate vaikų, kurie išgyvena didelę netektį, ši maža knygelė – tikras vaistas. Ji skatina vaikus priimti savo liūdesį. Ji parodo, kaip branginti ypatingus išėjusiųjų prisiminimus, kaip Varlė prisimena, kaip Barsukas išmokė jį čiuožinėti ant ledo ir įgyti pasitikėjimo savimi, ir kaip Lapė prisimena, kaip Barsukas išmokė jį taisyklingai užsirišti kaklaraištį. Knygoje taip pat pabrėžiama pasakojimo ir gedėjimo bendruomenėje svarba.

Žemiau pateikiamas „Badger's Parting Gifts“ vaizdo įrašas „YouTube“ platformoje, skaitomas nuostabiu Ruby Dee balsu. Jei istorija jus sujaudins, įsigykite vieną, dvi ar tris kopijas, kad galėtumėte jas perskaityti arba padovanoti gedintiems draugams. Iliustracijos yra nuostabios.