Tylus Dvasingumas

Galbūt todėl, kad galiu prakalbinti audrą, aš myliu, net trokštu tylos. Jame jaučiuosi saugi. Žinau, kad neišskleisiu kažko kvailo ar žalingo, dėl ko gailėsiuosi. Tikriausiai todėl, jei paprašysite dvasinių mokytojų patarimo, kaip praktikuoti išmintingą kalbą, jie greičiausiai atsakys vienu žodžiu: tyla. Kaip lietus, reikalingas gėlėms žydėti, tyla yra būtina norint kalbėti aiškiai.

Induistų posakis, atkartotas kitose kultūrose, atspindi šį santykį: jei tai, ką turite pasakyti, yra tiesa, malonus ir naudingas, tai pasakykite; jei ne, geriausia tyla.

Pirmoji mano pamoka apie tylos vertę ir skausmingas nemandagių žodžių pasekmes įvyko, kai mokiausi pradinėje mokykloje. Neatsimenu, ką vieną rytą padarė ar nepadarė mama, bet kad ir kas tai mane pakankamai nuliūdino, kad išliejau ant jos didžiulį pyktį: „Nekenčiu tavęs. Norėčiau, kad tu būtum miręs“. Suaugęs sužinojau, kad vaikai neretai išsakydavo tokias bjaurias mintis, bet tuo metu labai kentėjau, kad jų nesulaikiau. Mano tėvas mane taip apdovanojo, ir aš taip verkiau, kad tą dieną negalėjau eiti į pamoką.

Išminčiai pabrėžia tylos vertę dėl konstruktyvesnių priežasčių. Jie sako, kad tai padeda mums protingai naudoti savo asmeninius išteklius. Kalbėjimas eikvoja energiją ir užima laiko. Stengiuosi palaikyti glaudžius ryšius su draugais, bet taip pat žinau, kad ilgai kalbantis telefonu gali praeiti valandos. Ir nors man patinka eiti į žygius su draugu ir sekti mūsų gyvenimus, pastebiu skirtumą, kai ramiai vaikštau su savo šunimi. Po mankštos jaučiuosi žvalus, o energija sutelkta darbui, kurį turiu atlikti.

Tyla taip pat padeda man išreikšti tai, kas svarbu, o ne kokia nors sena mintis, sklindanti mano galvoje. Kartais, kilus nesutarimui su vyru arba norėdama jų išvengti, aš pašaukiu laiką. Jei nesustoju pakankamai ilgai pasivaikščiojimui ar meditacijai sėdint, kad apmąstyčiau, kas iš tikrųjų vyksta, greičiausiai ir toliau klysiu įžeidžiančia kalba. Tyloje turiu progą atvėsti, įvertinti situaciją, panagrinėti savo motyvus ir pagalvoti, kokie žodžiai padės išgydyti mūsų nesutarimą.

Žmonės, norintys išgirsti sielos kalbą ir Dievo žodžius, žino, kad jų ausys negali būti užpildytos garsiais pasaulio triukšmais, įskaitant mūsų vidinius plepėjimus. Jie turi klausyti to tylaus, mažo balso. Kvekeriai arba Draugų draugija šlovinimo susirinkimus veda tylėdami. Viename jų seansų pasakojime Robertas Barclay, ankstyvasis kvakerizmo gynėjas, praneša, kiek tai yra galingesnis už bet kokį argumentą, atgrasantį žmogų nuo jo klaidų. Jis pastebėjo, kad kai kas nors įeina į susirinkimą ketindamas padaryti piktadarystę, jo „tamsumą“ įveikia tylos „slapta stiprybė ir dorybė“. Dėl to draugai tylą laiko pagrindiniu dvasinio gyvenimo požymiu ir vieninteliu bendravimo su Dievu metodu.

Hebrajų Biblija mums sako, kad tyla taip pat gali būti priemonė atskirti tikrus regėtojus nuo šarlatanų. Pranašai pagal tylos kriterijų dalijasi „šiaudą“ nuo „kviečių“. Netikri pranašai yra iškalbingi, o tikrieji mano, kad pranašystė yra dieviška dovana, kurios negalima naudoti be atrankos. Kai žmonės paprašė Jeremijo patarimo po Gedalijos nužudymo, pranašas ne iš karto atsakė. Prieš perduodamas Dievo žinią, jis tylėjo 10 dienų.

Man atrodo, kad tyla gydo ne tik dvasiniu, bet ir fiziniu bei psichiniu lygiu. Kai kurie žmonės mėgsta eiti į SPA, norėdami atsipalaiduoti ir pasilepinti įvairiomis vandens ir masažo procedūromis. Mėgstu eiti į rekolekcijas ir lepintis tyla. Jokio balso pašto, jokio el. pašto, jokio pokalbio, jokio radijo ar vaizdo įrašo. Tyla mane gaivina kaip vėsus dušas tvankią vasaros dieną. Jo ramybėje aš renku ir suvieniju išsibarsčiusius savo gabalus. Kaip tonikas, tyla nuvalo nuovargį, susikaupusį nuo nenutrūkstamo šiuolaikinio miesto gyvenimo triukšmo, ir atkuria energiją.

Tačiau tai, kas man yra tonikas, nebūtinai yra geras vaistas kitam. Mokytojai pripažįsta, kad tyla gali būti ne pati geriausia dvasinė praktika asmenims, linkusiems į melancholiją ar depresiją. Jiems gali tekti atsiverti ir išreikšti save. Taip pat svarbu netylėti susidūrus su neteisybe. Dalai Lama knygoje „Naujojo tūkstantmečio etika“ sako, kad jei tylime dėl egocentriškumo jausmo, tai yra problema. Turime visuotinę atsakomybę išsivaduoti iš tokios tylos ir tarnauti kitiems. Tačiau, pirma, įspėjamoji pastaba: būtent tylos įsčiose galime kurti idėjas, kaip geriausia imtis veiksmų ir užtikrinti, kad tokie veiksmai būtų grindžiami užuojauta ir išmintimi. Jei ketiname kalbėti, mūsų užduotis yra pirmiausia susitaikyti su tuo, ko reikia pasauliui, o ne į tai, ko trokšta mūsų ego, nes kitaip rizikuojame padaryti daugiau žalos per nesąmoningą kalbą.

Vienas iš būdų pradėti mėgautis skaniais tylos vaisiais – tai trumpai praktikuoti. Prieš pasiėmę indus valgyti ar pakeldami puodelį išgerti kavos ar arbatos, galime minutei stabtelėti tyloje. Galime tylėti prieš pat skambindami. Ir užuot iš karto tęsę ir apie tai, kas vyksta mūsų gyvenime, galime suteikti erdvės kitam žmogui, kantriai klausytis, ką jis turi pasakyti. Laikui bėgant, kai išmokstame nutildyti burną, pastebime, kad taip pat mokomės numalšinti savo nepaklusnias mintis ir aistras. Sužinome, kaip kadaise pasakė žydų išminčius, kad „išminties tvora yra tyla“.