Keletas žodžių Apie sielą

Iš lenkų kalbos vertė StanisÅ‚aw BaraÅ„czak   ir Clare Cavanagh

Kartais mes turime sielą.
Niekas to nesustabdo,
saugojimui.

Diena po dienos,
metai po metų
gali praeiti be jo.

Kartais
kurį laiką nusistovės
tik vaikystės baimėse ir susižavėjimuose.
Kartais tik iš nuostabos
kad mes seni.

Retai numoja ranka
atliekant darbus įkalnėje,
kaip baldų perkėlimas,
arba pakelti bagažą,
arba nueiti mylių su batais, kuriuos žnybteli.

Paprastai išeina
kai mėsą reikia pjaustyti
arba reikia užpildyti formas.

Už kiekvieną tūkstantį pokalbių
jis dalyvauja viename,
jei net tai,
nes jai labiau patinka tyla.

Kai mūsų kūnas pereina nuo skausmo prie skausmo,
tai slysta ne tarnybos metu.

Tai išrankus:
nemėgsta mus matyti minioje,
mūsų veržimasis dėl abejotino pranašumo
o girgždančios machinacijos jį susargdina.

Džiaugsmas ir liūdesys
nėra du skirtingi jausmai.
Tai mus lanko
tik tada, kai jiedu sujungiami.

Galime tuo pasikliauti
kai nesame tikri dėl nieko
ir viskam įdomu.

Tarp materialių objektų
jis teikia pirmenybę laikrodžiams su švytuoklėmis
ir veidrodžiai, kurie veikia toliau
net kai niekas nemato.

Nesakys, iš kur jis ateina
arba kai jis vėl pakyla,
nors akivaizdžiai tikisi tokių klausimų.

Mums to reikia
bet matyt
mums reikia
dėl tam tikrų priežasčių irgi.