Ši vieta, Kuriai Priklausote

Sunku turėti viltį. Senstant sunkiau,
nes viltis neturi priklausyti nuo geros savijautos
ir yra svajonė apie vienatvę vidurnaktį.
Jūs taip pat atėmėte tikėjimą dabartine tikrove
ateities, kuri mus tikrai nustebins,
ir viltis yra sunkesnė, kai jos neįmanoma nuspėti
daugiau nei norėdamas. Bet nustok nervintis.
Jauni prašo seno vilties. Ką tu jiems pasakysi?
Pasakykite jiems bent tai, ką sakote sau.

Nes mes nesukūrėme savo gyvenimo taip
mūsų vietos, miškai sugriauti, laukai išardyti,
upeliai užteršti, kalnai apvirsti. Vilties
tada priklausyti savo vietai savo žiniomis
apie tai, kas yra jokia kita vieta, ir iki
rūpinatės tuo, kaip jums nerūpi jokia kita vieta, ši
vieta, kuriai priklausai, nors ji nėra tavo,
nes taip buvo nuo pradžios ir bus iki galo.

Priklausykite savo vietai, žinodami apie kitus
tavo kaimynai jame: senis, sergantis ir vargšas,
kuris ateina kaip garnys žvejoti į upelį,
ir žuvys upelyje, ir garniai, kurie patinka žmonėms
žvejoja žuvis upelyje ir paukščius, kurie gieda
medžiuose žvejo tyloje
ir garnius, ir žemę saugojančius medžius
jie stovi ant to, kaip ir mes turime jį išlaikyti, arba mirti.

Šios žinios negali būti atimtos iš jūsų galia
arba pagal turtus. Tai sustabdys jūsų ausis galingiesiems
kai jie prašo jūsų tikėjimo ir turtingųjų
kai jie prašo tavo žemės ir tavo darbo.
Atsakykite žinodami apie kitus čia esančius
ir kaip čia su jais būti. Šiomis žiniomis
įprasminti reikiamą prasmę. Prie jos stovi
gera prasme, kad ir kas sektųsi.

Kalbėkitės su savo artimais žmonėmis kaip savo vieta
išmokė jus kalbėti taip, kaip jums kalbėjo.
Kalbėkite jos tarmę, kaip kalbėjo senieji tautiečiai
dar neišgirdę radijo. Kalbėk
viešai tai, ko negalima mokyti ar išmokti viešai.

Klausykitės privačiai, tyliai kylančių balsų
iš knygų puslapių ir iš savo širdies.
Būkite ramūs ir klausykite priklausančių balsų
į upelių pakrantes, medžius ir atvirus laukus.
Yra dainų ir posakių, kurie priklauso šiai vietai,
kuria ji kalba už save ir ne ką kita.

Tada radai savo viltį žemėje po tavo kojomis.
Tavo viltis danguje, tegul ji ilsisi ant žemės
po kojomis. Tebūnie apšviesta krintančios šviesos
laisvai ant jo po naktų tamsos
ir mūsų neišmanymo bei beprotybės tamsa.
Tegul jį apšviečia šviesa, kuri yra jumyse,
kuri yra vaizduotės šviesa. Iš to matosi
kitose vietose esančių žmonių panašumas į save
tavo vietoje. Tai visada rodo, kad reikia priežiūros
kitų žmonių, kitų būtybių atžvilgiu kitose vietose
kaip prašytum jų rūpintis tavo vieta ir tavimi.

Pagaliau nė viena vieta nėra geresnė už pasaulį. Pasaulis
nėra geresnė už savo vietas. Pagaliau jos vietos
nėra geresni už savo žmones, o jų žmonės
tęsti juose. Kai žmonės daro
aptemsta šviesa juose, pasaulis tamsėja.

iš šios dienos: nauji ir surinkti šabo eilėraščiai (Kontrapunktas, 2013).  

***

Toliau pateikiamas 2009 m. vaizdo įrašas, kuriame Billas McKibenas pristatomas Wendell Berry Džordžo Vašingtono universitete. Vaizdo įraše Berry skaito eilėraštį, kuriuo pasidalino aukščiau.