Paskutiniai Mamos žodžiai Man

Rašiau tai praėjus kelioms dienoms po to, kai šiandien, 1989 m. spalio 2 d., mirė mano mama. Nešioju jį su savimi nuo tada, kai nežinojau, ar tai, ką parašiau, skirta tik man.

Kai mane vėl užplūsta tos nakties prisiminimai, pajuntu, kad taip ilgai nešiotis sunkumas padarė mane silpną. Aš taip pat nežinau, kada galėčiau prisijungti prie jos (ir mano tėčio), ir ši tikra istorija man patiks. Manau, kad pasidalindamas su jumis galiu pasakyti, kokia ji buvo puiki moteris ir kaip jos širdyje ir mintyse buvo tik tas kitas žmogus.

Galbūt paskutiniai mamos žodžiai nusipelno platesnio klausimo... ypač sūnų, nes neįsivaizduojame, kas dedasi mamos širdyje, net kai manome, kad suprantame jos jausmus mums; iš tikrųjų mes niekada negalime.

–Sohaibas Alvi, sūnus per vėlai.

Ką ji pasakė?

Saulė leidosi, kai įėjau į intensyviosios terapijos skyrių, kur ji gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo į mano vyresniąją seserį ir brolį, kurie popiet buvo su ja. Ji iškart pasuko galvą, kai aš įėjau, o kai pasilenkiau jos pabučiuoti, ji pažvelgė man į akis ir kažką pasakė. Tai buvo vienas iš tų akimirkų, kai pagavote žodžius, bet negalite jų iškart iššifruoti. Kaip ta nanosekundė, kai kulka pataikė į tave, bet skausmas dar neprasidėjo.

Paskutines kelias dienas ji nebegalėjo garsiai kalbėti ir tik stengėsi, nes dusulys stabdė jos žodžius. Ji gurkšnodavo orą kas kelias sekundes ir vis dėlto norėtų su mumis pasikalbėti. Jos burna atsivėrė ir pasigirsdavo pusė šnabždesio arba išvis nieko. Niekada daugiau negirdėčiau jos balso tas kelias dienas, kurios liko jai su mumis.

Aš ją nutildžiau, kad sutaupyčiau pastangų kalbėti. Taip atsitinka, kai per daug skubate numalšinti kam nors kenčiantį skausmą. Bet aš žinojau, kad žodžiai pasąmoningai įsirėžė į mano mintis. Kaip muzika, kurią išgirdai pro šalį, to nepastebėdamas, tačiau žinai, kad galėtum ją niūniuoti, jei nuolat gilintumėtės į akimirką, kol ji amžiams išnyks.

Žinojau, kad ji miršta ir labai arti, kad paliks mus. Po ilgos ir devynerius metus trukusios sunkios kovos su vėžine pepsine opa ir daugybe kitų komplikacijų, mano mama tapo per trapi, kad galėtų tęsti kovą. Silpna ir silpna, ji vis dėlto šypsojosi, o jos atkaklumas, su kuriuo ji mus auklėjo prieš tiek daug sunkumų, vis dar išliko.

Bet galėjau pasakyti, kad ji išsigando; ji nenorėjo mirti ir ne tik todėl, kad labai mus visus mylėjo. Ji buvo tas, kuris mėgavosi gyvenimu ir kalbėjosi su žmonėmis. Ji pakankamai kovojo su vėžiu, kad matytų mus visus susituokusius, o ligos metu laikė ir apkabino visus savo anūkus, išskyrus kitus du mano sūnus, kurie gims vėliau.

Ką ji pasakė? Ar ji norėjo, kad skausmas liautųsi?

Būdamas jauniausias, su ja praleidau mažiausiai laiko, o mano broliui ir seseriai pasisekė, kad užaugo su ja, kai ji buvo stipresnė. Po Nepriklausomybės atkūrimo ji kovojo su bliuzais, kai apsigyveno mažame dviejų kambarių bute ir kieme Sadder mieste, besikeičiančiame Karačio mieste, kartu su mano dėde ir jo šeima bei jaunais giminaičiais, keliaujančiais tranzitu, suradę kojas prieš išvykdami į pasaulį.

Didžiosios Britanijos raj. vyresniojo biurokrato dukra mokėsi Laknau, Delyje ir Simloje (vasaros sostinėje, kur jos tėvas persikels su vyriausybe). Ji nuo vaikystės mėgo menus, mėgo klasikinį šokį ir grojo sitara.

Tačiau kadangi mano tėvas stengėsi susirasti darbą nepakenkdamas savo sąžiningumui, nes jis buvo žurnalistas prieš padalijimą, gerai išsilavinęs ir tvirtas vertybių atžvilgiu, mano mama užtikrino, kad ji visais atžvilgiais bus šalia savo dviejų vaikų, mokydama ir mokydama juos geriausiose misionierių mokyklose.

Aš atvykau į jos pasaulį vėlai ir nė karto negirdėjau jos skundėsi, nepaisant beveik kunigaikščio auklėjimo. Ji buvo įsimylėjusi mano tėvą, kuris buvo veržlios asmenybės, ir mylėjo jį iki galo, visą laiką stovėdama šalia, net kai jo pasaulis aplink jį griuvo.

Mano ankstyviausias prisiminimas apie ją buvo nuolat besišypsanti ir linksma moteris, kuri visuose ir visuose rado kažką gero. Iki tol mano tėvas buvo parūpinęs mums atskirą butą pusiaukelėje tarp Tariq Road ir garsiojo Cheel Wali Kothi . Jis pradėjo dirbti „Morning News“ ir „Radio Pakistan“, bet žinojo ne tai, ką tuomet norėjo išgirsti valdantieji ir žiniasklaida. Stengdamasi atskleisti tiesą, daugelis jo darbų buvo atidėti į lentyną, o mano mama išgyventų jo nuoskaudas.

Prisiminimai man blykstelėjo stebint, kaip ji bando atgauti kvapą, o tai dažnai ateidavo su pauze ir pastangomis. Ji kalbėjo tiek akimis, tiek lūpomis, bet uždususi burna retai būdavo uždaroma šnabždesiui. Tą akimirką jos akys tapo gyvos ir išėjo manęs paklausti, ko ji nori.

Ką ji pasakė? Stiklinė vandens? Dar viena skausmą malšinanti injekcija?

Neatsimenu, kad ji manęs būtų ko nors klaususi, išskyrus tai, kad atneštų ką nors iš turgaus apačioje. Ji pati apsipirkdavo, palikdama vaikams mokytis rytais ir popietėmis. Sekmadienio rytais namuose skambėdavo choras, nes atsikeldavau vėlai. Ji buvo tokia populiari tarp šeimos, kad visada atsirasdavo kas nors, kas ateidavo su ja pasijuokti ir išgerti arbatos, kai ateidavo apsipirkti.

Ji padėjo mano pusbroliams, kaip tik galėjo, ypač mokytojauti, ir vienas iš jų visada sakydavo, kad jai skolingas už tai, kad baigė vidurinę mokyklą. Ji buvo visų žmonų patikėtinė mažame pastate, visų vadinamame Badžiu . Ji išklausydavo jų intymias baimes ir sielvartus ir juokdamasi pasakodavo jai apie viską juokingo, kas nutiks jų buityje ir asmeniniame gyvenime. Atrodė, kad jie laimę sėmėsi vien iš jos draugijos, nes ji niekada nekomentavo jų asmeninio gyvenimo ir to neperdavė. Galbūt todėl jie ja taip pasitikėjo. Ji niekada niekam neišduos paslapties.

Ką ji pasakė? Ar ji norėjo man pasakyti ką nors, ką reikia padaryti dėl jos?

Buvo sutemo, kai buvau vienas su ja. Stebėjau švelnią mėnulio šviesą, prasiskverbiančią pro tamsiai įstiklintą langą ir ramiai gulinčią ant jos užmerktų akių vokų. Visokeriopai prisiminiau jos meilę man. Vaikystėje grįžusi iš mokyklos, skaitanti kartu su manimi, pertraukusi snaudimą, kad pagamintų man šilto valgio nelyginėmis valandomis po pietų, o kai karščiavau, beveik visą naktį nemiegodavau.

Atsilošiau į kėdę ir galvojau, kiek mažai jai atlyginau, išskyrus tai, kad buvau su ja fiziškai, kad kur nors nuvežčiau ar valgyčiau su ja, kai nesimokau ar vaikščiojau su draugais. Stebėjau jos veidą neramiai ant pagalvės gulintį, menkiausias antakių trūkčiojimas rodė, kad jai nejauku viduje.

Tada išgyvenau akimirką, kuri išliks su manimi iki amžinybės. Toje nakties tyloje jos žodžiai staiga išaiškėjo, tarsi tamsiausia nakties valanda žaibiškai būtų pavertusi vidurdienio saule. Aš tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau jos veidą. Mano krūtinė prisipildė ir tada nutirpsta. Buvau per daug priblokšta, kad nubraukčiau ašarą, jau nekalbant apie verkimą.

Iki šiol matau, kaip ji stengiasi pasakyti, ką padarė. Iki šiol žodžiai, kuriuos ji norėjo pasakyti, bet neišsprūdo, gyvena su manimi amžinai. Iki šiol galiu skaityti jos burną ir akis. Iki šiol matau nerimą jos išsausėjusiose akyse.

Dabar matau, kad po ilgų darbo dienų mažai miegodamas pastarąsias kelias dienas turėjau atrodyti sutrikęs, pavargęs ir pavargęs. Ji nieko iš manęs nenorėjo.

Tai, ko ji prašė, buvo, yra ir išliks kiekvienos mamos meilės savo vaikui šerdyje, nesvarbu, kiek mes esame suaugę...

Viduje verkiu dėl to, ko ji tą vakarą prašė. Ašaros niekada neišnyks, nes jos per daug apsvaigusios. Galbūt kai kuriuos jausmus geriausia palikti įšaldytus laiku, kad jie išlaikytų savo formą iki amžinybės.

Matote, per visą savo nepakeliamą skausmą, iki paskutinių kelių įkvėpimų ir jėgų, ji matė mane įeinant ir su visu rūpesčiu, kurį rodydavo kiekvieną kartą, kai įeidavau į namus pavargusi, vėl paklausė:

– Sūnau, ar turėjai ko valgyti?