Išgydykite perdegimą rūpindamiesi Savimi

"Perdegti reiškia leisti savo šviesai merdėti, kol ji išnyks. Kaip tarpusavyje priklausomos būtybės, mes esame atsakingi už tai, kad mūsų liepsna būtų kursta." - Jennifer Jean

13 metų dėsčiau eilėraščių rašymo seminaruose, todėl dabar pamokos yra beveik ančių sriuba. Jie visada linksmi, ir aš visada mokausi iš savo studentų, nesvarbu, ar dėstau vidurinės mokyklos moksleivius, abiturientus ar vyresniuosius savo vietinėje bibliotekoje. Tačiau kai prieš dvejus metus sulaukiau skambučio iš Amirah direktoriaus ir paprašęs dėstyti poezijos kursą sekso prekybą išgyvenusiems asmenims jų saugioje vietoje, žinojau, kad man reikės pasikliauti ne tik gudriu, galinčiu požiūriu. Ir man tikrai reikėtų daugiau nei vien mokymo patirties ir poezijos rašymo žinių.

Tai būtų pirmas kartas, kai sukūriau specializuotą mokymo programą ir sukūriau pasitikėjimą pažeidžiama, dažnai nematoma moterų grupe, kuri stengiasi išsigydyti siaubingas psichologines ir fizines traumas. Žinojau, kad šis konkretus „pirmasis“ man bus emociškai įtraukiantis iššūkis! Jau seniai žinojau, kad stačia galva metau į savanorystę. Buvo atvejų, kai taip įstrigo savanorystė, kad apleidau šeimą ir visiškai perdegiau. Šį kartą pasižadėjau elgtis sąmoningiau. Tai, ko galiausiai pradėjau (ir pakeliui pakoregavau), buvo savitarnos strategija, kuri leido sėkmingai aptarnauti saugaus namo gyventojus ir išvengti savanorių perdegimo.

1 ŽINGSNIS

Aš sureguliavau savo maldos gyvenimą. Ir meditacija, ir malda visada palaikė mane ryšį su tuo, kas yra atsakingas (dieviškuoju, o ne „aš“). Ir per šią mokymo patirtį šios praktikos padėjo man išlaikyti aiškumą dėl savo tikslo saugiame name (duoti, nenusiminti). Ir toliau meldžiausi vakarais su savo šeima, bet taip pat meldžiausi savo automobilyje prieš įeinant į saugos namus ir išėjus iš kiekvienos pamokos. Meldžiau, kad moterys pasveiktų ir klestėtų, ir meldžiau, kad galėčiau joms tarnauti taip, kaip joms labiausiai reikia.

2 ŽINGSNIS

Kaip kai kas sako, „išsiregistravau savo bagažą“. Aš susitvarkiau su savo emociniais iššūkiais ir realijomis. Nors nesu išgyvenęs dėl prekybos seksu, turiu savo blogos patirties su smurtautojais ir objektyvatoriais. Daug metų dirbau su terapeutu, kad galėčiau susidurti, analizuoti ir pereiti per šią patirtį. Vis dėlto žinojau, kad mokymas saugos namuose tikrai sužadins jausmus iš mano praeities, ir žinojau, kad šie jausmai (dažniausiai pyktis) apsigyvens mano kūne ir privers mane įsitempti, pykinti, drumsti, būti pernelyg budrus ar pavargti. Norėdamas išlaisvinti tą nusistovėjusią, įstrigusią energiją, įsipareigojau reguliariai užsiimti joga ir pagrindiniais energetiniais pratimais. Mano praktika niekada nebuvo tobula, bet net ir dėl įvairių dalykų, kuriuos atlikau, galėjau įleisti šviesą į energijos srautą visame kūne. Kai leisdavau į savo kūną šviesą, kvėpavimą ir judesį, dėsčiau šį sudėtingą kursą, be pykčio.

3 ŽINGSNIS

Paskyriau laiko išspausti. Menai, kaip ir poezija, pirmiausia įtraukia mintis ir emocijas. Jei poezijos pamokydama saugioje vietoje nedarydavau apgalvoto plano, būdavo lengva išplaukti ir leisti mintims klaidžioti. Jei nebuvau atsargus, nuklydau į neviltį. Taigi, kartais po pamokų sėdėdavau netoliese esančiame „Starbucks“, valgydavau šokoladą ir rašydavau apmąstymus savo dienoraštyje. Turėjau pripažinti, kai mano savanoriškas darbas mane paveikė, ir tas žurnalas buvo puikus mano emocijų konteineris ir puikus mano emocinės pažangos stebėjimas. Dažniau eidavau bėgioti parke arba ant bėgimo takelio YMCA. Energijos suteikimas mano kūnui buvo puikus būdas išlikti dabartyje, o tai leido man lengviau susisiekti su viltimi. Kad ir kaip būtų, aš negrįžau tiesiai namo ir nebendravau su savo šeima – mano tikslas buvo apdoroti patirtį toli nuo jų, kad netyčia neišmesčiau ant jų jokio likutinio negatyvo.

4 ŽINGSNIS

Išugdžiau paramos sistemą. Kaip ir visi, turiu kelis palaikymo ratus. Man tai yra (jokiu būdu): mano šeima, ypač vyras ir brolis; kolegos rašytojai ir poezijos mokytojai; kolegos Amirah savanoriai; tikėjimo draugai; ir mano nuostabi terapeutė. Kai mokiau išgyvenusius žmones, nuolat bendrauju su šiais žmonėmis. Su vyru nuolatos pasimatysime. Kiekvieną savaitę skambinau savo tikinčiajai draugei Lenkai, gyvenančiai Kalifornijoje. Taip pat skyriau laiko išvežti savo vaikus į gamtą, kad galėtume kartu juoktis ir atsipalaiduoti. Tai buvo sąmoningo ryšio akimirkos. Kai esame susiję su kitais ir pristatome kitiems, šviesa mus suranda ir įeina. Kai įleidžiame šviesą, mes turime kažką galingo, iš ko pasisemti, kai tarnaujame kitiems.

Tiesą sakant, aš nepritaikiau šių strategijų tobulai, o kai kurias strategijas pradėjau taikyti įpusėjęs kurso dėstymas. Dabar norėčiau, kad dabar būčiau pradėjęs savo dabartinę čigongo praktiką, nes tai būtų buvę labai naudinga išlaisvinant tikrai užkalkėjusias emocijas, kurios galiausiai sukėlė keletą nevilties priepuolių, kuriuos turėjau. Kalbant apie šiuos dalykus, ruošdamasis ateinančiais mėnesiais dėstyti žurnalų rašymą ir poeziją Amirah mieste, jaučiuosi labiau įsitikinęs, kad esu sveikas žmogus, galintis padėti kitiems pasveikti. Kitaip tariant, esu įsitikinęs, kad galiu įveikti savo polinkį perdegti.

Perdegti – tai leisti šviesai merdėti, kol ji išnyks. Kaip tarpusavyje priklausomos būtybės, esame atsakingi už tai, kad mūsų liepsna būtų kursta. Ir mes turime pasidalinti ta liepsna su kitais.