Baghcheban, Poezija Ir Istorijos

Be Jabbar Asgar Zaddeh nebūčiau galėjęs toliau rašyti. Man liūdna, kad jis mirė man nespėjus su juo susitikti, nes aš jį įsimylėjau.

Džabaras gimė 1884 m. nemokslinėje musulmonų šeimoje Erevane (Osipas Mandelštamas supažindino Vakarus su šiuo miestu, kai apie Erevaną rašė: „Aš myliu jūsų plačiaburnių gatvių kreivuosius Babilonus.“) Jis buvo užaugintas kartu su kitais azerbaidžaniečių vaikais ir atrodė taip pat, kaip ir jie, bet toks nebuvo; jis suabejojo ​​jį supančiomis prielaidomis, tradicijomis ir konvencijomis. Nes jis buvo poetas ir, kaip ir visų gerų poetų, jo eilėraščiai buvo pavojingi. [Poetai ir jų eilėraščiai atspindi tikrovę, todėl yra laikomi pavojingais, kai atskleidžia tai, ką norime paslėpti. Jabbar buvo suimtas dėl eilėraščio. Mandelštamą nužudė sovietai. Šioje šalyje didžioji dalis Emily Dickinson poezijos nebuvo publikuojama dešimtmečius; tai buvo nepadoru iš moters poetės.]

Vienintelis jo išsilavinimas buvo įprastas griežtas ir trumpas vietinės mulos religinis mokymas. Kažkur, kažkaip, iki šiandieninės žiniasklaidos jis sužinojo apie kitų šalių mažų vaikų švietimą. Jis nusprendė įkurti naujo tipo darželį Iranui, savo
šeimos namuose, pabėgus nuo nemalonumų Kaukaze. Jis pradėjo nuo eilėraščio „Baghcheban“, kuris, kaip ir dauguma jo eilėraščių, buvo abstrakti išraiška, susieta su neatidėliotinais veiksmais. „Baghcheban“ jis pasivadino ir pasivadino pasirinktu pašaukimu. Baghcheban reiškia sodininką ir turkiškai (Bahcivan), ir persiškai. Jo žodžiais: "Jei turi būti vardas tam, kuris moko mažus vaikus, tegul mane vadina Baghchebanu. Nes šie vaikai yra mano gėlės, aš padėsiu jiems augti."

Vedęs ir sukūręs šeimą Baghchebanas pradėjo savo mokyklą neturėdamas išteklių ir net neįsivaizduodamas, koks turėtų būti vaikų darželis, kaip klasę naudodamas savo šeimos mažo buto kampelį. Jis rašė istorijas, dainas ir eilėraščius tik vaikams – pirmą kartą Irano istorijoje. Jis rašė pjeses, kūrė dekoracijas, kostiumus ir vaidino juos su savo mokiniais. Dvasininkai susiraukė dėl jo keisto elgesio, tačiau juos šokiravo ir supykdė tai, kad Baghchebanas mokė mergaites ir netgi susodino mergaites su berniukais į vieną klasę.

Jo darželis ir paskaitos, propaguojančios moterų teises, nebuvo gerai toleruojamos. Jis buvo ne kartą suimtas ir dažnai užpultas tiek fiziškai, tiek žodžiu. Kiekvienas išpuolis ir kiekvienas areštas stiprindavo Baghchebano įsitikinimus; jų šaknys išaugo giliau ir jis veikė dar ryžtingiau.

Vieną dieną į mokyklą buvo atvesti trys kurtieji berniukai. Niekas visame Irane per visą jo istoriją niekada negalvojo apie kurčiojo išsilavinimą. Visi tikėjo, kad kurtieji yra nelavinami; jie buvo traktuojami kaip imbecilai. Tačiau Baghchebanas negalėjo ignoruoti šių trijų vaikų. Jis stengėsi juos prajuokinti, pasiekti, užmegzti ryšį. Tą naktį jis nuėjo miegoti persekiojamas sumišimo ir vienatvės, kurią matė jų akyse.

Jis dirbo ir dirbo komunikacijos srityje, pirmiausia naudodamas mimiką ir sugalvodamas rankų signalus, tada sukūrė vaizdinę rankų abėcėlę. Baghchebanas šiuos berniukus matė poeto akimis, ir poetas turėjo suteikti kalbą šiems izoliuotiems vaikams. Jis nematė jų kurtumo; jis matė jų poreikį, žmogišką saviraiškos – poezijos alkį.

Po vienerių metų visi trys berniukai mokėjo skaityti ir rašyti ir pateko į bendros kalbos pasaulį. Bendruomenė džiaugėsi ir šventė, bet valdžia ir religinė bendruomenė siautė. Jie apkaltino jį ne tik radikaliu, bet ir akivaizdžiu sukčiavimu. Anot jų, jo teiginys, kad jis mokė kurčiuosius, įrodė, kad jis buvo šarlatanas, ir jie įsiveržė į regiono švietimo vadovo kabinetą reikalaudami jį išsiųsti. Baghchebanas buvo priverstas palikti savo miestą.

Jo išvykimas buvo geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti persų kurtiesiems. Galiausiai jis nuvyko į sostinę Teheraną ir 1924 m. jam buvo leista pradėti pirmąją kurčiųjų vaikų mokyklą Irane. Prieš Khomeini Irano revoliuciją 1979 m. Baghcheban mokyklose mokėsi daugiau nei tūkstantis kurčiųjų mokinių. Irano kurčiųjų bendruomenė (tai yra pasirašiusiųjų vizualinė kultūra) ir toliau skatina laisvę, reikalingą tam, kad švietimas, visuomenė ir poezija vėl taptų tūkstančiais – kaip ir įsivaizdavo Baghchebanas.

Jie, kaip ir kurtieji, kuriuos sutikau būdamas septyniolikos, žino, kad poezija – tiesos ir savęs išraiška – nėra prabanga. Tai yra visų žmonių poreikis. Kurtieji mane išmokė išreikšti save vizualiai po to, kai supažindino su mano veidu, rankomis ir kūnu. Pasirašymas yra muzika mano akims, poezija, kuri mane palietė giliau nei bet kuri kita poezija.

Dėl Baghchebano ir kurčiųjų aš ir toliau pasakoju istorijas apie šiuos vizualius žmones, kurie pakeitė mane ir mano gyvenimą. Niekada neįsivaizdavau, kad neturėsiu prieigos prie poezijos, jokios konkrečios kalbos, tokios kaip persų, anglų, amerikiečių gestų, japonų ar japonų gestų kalbos. Be bendros kalbos jie neturi bendruomenės, visuomenės, kol nesutikau tokio žmogaus kaip Baghchebanas. Aš taip pat nemiegojau, persekiojamas taip izoliuotų žmonių, neigiau jų žmogiškąjį paveldą – kalbą.

Kai kurie mano sutikti bekalbiai žmonės taip gerai parodė savo izoliacijos nusivylimą ir skausmą, kad negalėjau apie juos rašyti, kol neapsiverkiau. Prisiminus Jabbar Baghcheban atkaklumą, idealus ir drąsą veikti mane įkvėpė ir sujaudino be ašarų. Dėl Baghchebano aš ir toliau rašysiu jų istorijas, kurios tapo mano istorija.